Ir stojau aš už garbę Lietuvos

Jie jau startuoja...     (nuotraukos autorius: www.erikonuotraukos.lt)

Visada mėgau ir vertinau punktualumą, todėl dažniausiai kur nors vykdamas pasirūpinu, kad turėčiau bent pusvalandžio rezervą. Tarkime, į oro uostą važiuoju ne prieš pat vartų uždarymą, o bent valanda anksčiau. Į susitikimus ar kur kitur stengiuos irgi išsiruošt taip, kad nuvykęs turėčiau dar bent 15 min. Laikausi taktikos, kad verčiau aš kažko palauksiu, nei vėluosiu ir versiu laukti kitus.

Paklausite, ką tokia įžanga turi bendro su ketvirtadienį (gegužės 1 d.) vykusiu bėgimu „Ir stok už garbę Lietuvos“? Ogi tai, kad tas perdėtas punktualumas išgelbėjo mane nuo visiško fiasko ir nelemtų trijų raidžių kombinacijos – DNS (angl. did not start).

O viskas buvo taip: dar ketvirtadienio rytą namiškių paklaustas, kada žadu vykti į bėgimą, sakiau, jog 15 val. privalau būti vietoje. Iki šiol nesuprantu, kodėl buvau įsitikinęs, jog startas – 16 val. Taigi pagal savo įprotį nusiteikiau atvykti valanda anksčiau, kad be streso ir įtampos pasiimčiau startinį numerį, ramiai persirengčiau, pasidairyčiau pažįstamų veidų ir atitinkamai pagal savo nulinį pajėgumą atsistočiau kur nors į startinės rikiuotės galą. Kaip netrukus paaiškės, klaikiai suklydau dėl visų čia išvardintų punktų.